Kai mokymasis išeina iš klasės: kodėl ateities mokykla prasideda nuo praktikos?

Apmastymai apie iššūkius ugdymo procesui.

Šeši šimtai mokinių Energetikos ir technikos muziejuje. Ne ekskursija, ne „diena be pamokų“, o kitoks mokymasis.

Šiemet ugdymo procesą pradėjome ten, kur prieš daugiau nei šimtmetį Lietuvoje prasidėjo vienas svarbiausių Lietuvos technologinės pažangos etapų. Šiandien į tą pačią vietą atėjome su klausimu: kaip turi atrodyti mokykla pasaulyje, kuriame žinias akimirksniu gali rasti dirbtinis intelektas, tačiau gebėjimo jas panaudoti už mus niekas neatstoja?

Atsakymas vis labiau aiškėja – mokymasis turi būti susietas su realiu gyvenimu. Svarbu ne tik žinoti, bet ir mokėti žinias panaudoti, mokėti kurti.

Ilgą laiką mokykloje buvo svarbu sukaupti kuo daugiau žinių. Išmokti taisyklę, datą, formulę, sąvoką ir gebėti ją pakartoti.

Tačiau šiandien informacijos problema tampa vis mažiau aktuali. Informacijos turime daugiau, nei žmogus gali perskaityti per visą gyvenimą. Dirbtinis intelektas gali per kelias sekundes pateikti atsakymą, paaiškinti sąvoką, parašyti tekstą ar apskaičiuoti formulę.

Svarbu ne ką vaikas žino, o ką jis gali su tuo žinojimu padaryti?

Ar jis geba išsikelti klausimą? Ieškoti informacijos? Atskirti patikimą informaciją nuo klaidinančios? Pritaikyti žinias naujoje situacijoje? Bendradarbiauti? Sukurti sprendimą? Išbandyti, suklysti ir pabandyti dar kartą?

Tai jau yra ne vien akademinės žinios. Tai – praktiniai gebėjimai, kurių reikės žmogui ateities visuomenėje ir senai pastebėta, kad tikras gyvenimas – didžiausia mokymosi laboratorija.

Vaikas daug lengviau supranta, kodėl jam reikia matematikos, kai reikia apskaičiuoti realų plotą, energijos sąnaudas ar projekto kainą. Fizika tampa kitokia, kai galima ne tik perskaityti apie elektros energiją, bet pamatyti, kaip veikia elektros įrenginiai. Istorija įgauna kitą prasmę, kai mokinys vaikšto po autentišką erdvę ir gali paliesti, pamatyti bei išgirsti tai, apie ką vakar skaitė vadovėlyje. Technologijos tampa ne teoriniu dalyku, kai reikia sukurti, išbandyti ir patobulinti konkretų sprendimą.

Praktinė veikla nesumažina žinių reikšmės. Priešingai – ji suteikia žinioms prasmę, nes mokinys pradeda suprasti ne tik ką reikia žinoti, bet ir kodėl to reikia.

Mokykla nėra tik pastatas.

Pažvelkime truputi kitaip, iš ateities poreikių, į šiandieninę mokyklą. Mokykla nebūtinai turi būti tik pastatas su klasėmis, koridoriais ir skambučiu – mokykla yra mokymosi sistema.

Todėl mokytis galima muziejuje, laboratorijoje, bibliotekoje, įmonėje, gamtoje, universitete, miesto erdvėse ar kultūros įstaigose. Mokymosi erdvė turi būti pasirenkama pagal tai, ko tuo metu reikia išmokti.

Jeigu mokiniui reikia suprasti energetiką – kodėl ne energetikos muziejuje? Jeigu reikia suprasti architektūrą – kodėl ne miesto erdvėje? Jeigu reikia mokytis verslumo – kodėl ne realiame versle? Jeigu reikia spręsti ekologinę problemą – kodėl ne gamtoje, kur ta problema iš tiesų egzistuoja?…

Tokiu būdu mokykla tampa ne izoliuota institucija, o platforma, jungianti vaiką su realiu pasauliu.

Būtent tokią ugdymo sampratą taikome ir pradėdami naujus mokslo metus Energetikos ir technikos muziejuje, o 600 mokinių muziejuje – ne vien renginys…

Šeši šimtai mokinių vienoje erdvėje reiškia ne tik logistinį iššūkį. Tai galimybė parodyti, kad mokymasis gali vykti kitaip. Muziejaus aplinka tampa mokymosi priemone. Technologijų istorija – kontekstu. Eksponatai – klausimų šaltiniu. Diskusijos – galimybe ieškoti atsakymų. O praktinės užduotys – būdu patikrinti, ar tai, ką mokinys sužinojo, jis geba panaudoti.

Svarbus visuomenės mąstymo pokytis apie ugdymo procesą.

Mokinys nėra tik žinių gavėjas. Jis tampa tyrėju, kūrėju ir problemų sprendėju. Mokytojo vaidmuo taip pat keičiasi, nes praktinis ugdymas keičia ne tik mokinį. Jis keičia ir mokytoją.

Mokytojas vis mažiau yra vienintelis žinių šaltinis. Jo užduotis – sukurti situaciją, kurioje mokinys pats norėtų ieškoti atsakymo. Mokytojas tampa klausimo kūrėju, proceso moderatoriumi, konsultantu ir žmogumi, padedančiu mokiniui suprasti savo patirtį ir tai nereiškia, kad mokytojo vaidmuo mažėja.

Kai atsakymą gali pateikti technologija, mokytojui tenka padėti vaikui suprasti, kurį klausimą verta užduoti, kaip vertinti gautą atsakymą ir ką su juo daryti toliau. Tai – ateities mokytojo kompetencija.

Klaida tampa mokymosi dalimi, o praktiniame ugdyme labai svarbus dalykas – galimybė klysti.

Perskaitęs teoriją mokinys gali manyti, kad viską suprato. Tačiau pabandęs sukurti realų sprendimą jis susiduria su problema – neveikia; nepavyko; neteisingai apskaičiavo, komanda nesusikalbėjo, ne taip suformulavo užduotį ir t.t.

Reikia pradėti iš nauji Ir būtent čia prasideda tikras mokymasis. Mokinys ieško priežasties, analizuoja, tariasi, keičia sprendimą ir bando dar kartą. Gebėjimas mokytis iš nesėkmės ateities žmogui gali būti ne mažiau svarbus nei gebėjimas pateikti teisingą atsakymą.

Ateities pasauliui reikia kūrėjų.

Jeigu dirbtinis intelektas vis geriau atliks užduotis, kurios anksčiau buvo žmogaus darbo dalis, visuomenėje vis labiau reikės žmonių, kurie geba kurti tai, ko dar nėra.

Reikės žmonių, kurie pastebi problemą ir ieško sprendimo, kelia klausimus, eksperimentuoja, bendradarbiauja, mato ryšius tarp skirtingų sričių, nebijo nežinomybės ir svarbiausia – geba žinias paversti veiksmu.

Todėl praktika nėra papildymas prie „tikrojo“ mokymosi – praktika yra vienas iš tikrojo mokymosi būdų.

Mokykla, kuri juda kartu su pasauliu yra tikra mokykla.

Šiandien vis dažniau kalbame apie kompetencijas, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, problemų sprendimą. Tačiau šie žodžiai įgauna prasmę tik tada, kai vaikui suteikiame galimybę visa tai išbandyti.

Todėl ateities mokykla neturėtų klausti – ko šiandien mokysime, bet klausti: kokią realią patirtį šiandien sukursime vaikui, kad jis išmoktų tai, ko jam reikės rytoj?

Prasideda naujas požiūris į mokyklą – ne mokykla, kuri vaiką ruošia gyvenimui, o mokykla, kurioje vaikas jau šiandien mokosi gyventi, kurti ir spręsti realaus pasaulio problemas.

Mūsų mokykla yra ten, kur mokinys, o mokinys šiandien yra visur, kur yra gyvenimas.

 

Rimantas Remeika

(tekstas kurtas bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu)